Šiek tiek mokslo. Sekmadienias nusprendžiau sisteminti visą sukauptą informaciją apie psichosomatiką – ligų priežastis.

Ją apdorodama dalijuosi su jumis.

Kadangi anksčiau jau kalbėjau apie širdies ir kraujotakos ligas, tęsiu tą pačią temą.

 

 

Hipertoniją skatina tokios emocijos kaip agresija, įtampa, panika, susierzinimas, baimė, stresas. Trumpai apie kiekvieną iš paminėtų emocijų. Agresija – hipotoniją skatina tokios emocijos kaip abejingumas, bejėgiškumas, liūdesys, priklausomybė, atstūmimas, nusivylimas, nuovargis, šaltumas, nepilnavertiškumo jausmas.

Trumpai apie kiekvieną iš minėtų jausmų.

Agresija yra labai veiksminga ir kontroliuojama jėga. Požiūris į jį priklauso nuo to, ar jis konstruktyvus, ar destruktyvus. Bijodami savo jėgų, daugelis slopina savo galimybes. Kartais spaudimas būna toks didelis, kad agresyvumas prasiveržia dėl bet kokios menkiausios priežasties ir sukelia nenuspėjamų pasekmių. Jūs pradedate bijoti savo galios ir dar labiau stengiatės ją slopinti.

 

Įtampa. Įtampos jausmą gali sukelti nerimas ir sėkmės siekimas. Pastaroji sukuria spaudimą dėl mūsų pačių lūkesčių ir idėjos, kuri visada yra vidinė, net jei atrodo, kad ji ateina iš išorės.

 

Panika. Panikos jausmai kyla didelės baimės situacijose ar akimirkose. Tokia yra baimė prarasti partnerį ar net savo dvasingumą. Panikuodami prarandame visišką savęs kontrolę. Negalime sušvelninti šio jausmo ir tam tikru momentu nesuvokiame, ką galime padaryti. Ši būsena reikalauja milžiniškų energijos kiekių, todėl jaučiamės išsekę ir nuvargę.

 

Dirglumas. Dirginimo jausmas yra  rūpesčių ir baimių, arba nesąmoningų lūkesčių pasekmė. Susierzinimas taip pat gali būti susijęs su džiaugsmu laukiant kažko nuostabaus, ypatingo ir malonaus. Bet kuriuo atveju organizmas suaktyvėja ir pereina į daugiau ar mažiau ilgalaikę nerimo būseną.

 

Baimė. Šis jausmas turi daugybę veidų ir, atitinkamai, daugybę kūno išraiškos formų. Yra vienatvės, netekties, ligos, poreikio, susvetimėjimo, mirties ir tt baimė. Tačiau už visų baimių slypi baimė nesugebėti susidoroti su tam tikra situacija. Baimė yra visų kitų neigiamų jausmų pagrindas.

 

Stresas. Tai atsitinka, kai jaučiame, kad aplinkybės nepriklauso nuo mūsų. Prarandame perspektyvą, nerandame sprendimo arba manome, kad turime įdėti daugiau pastangų, kad pasiektume rezultatą. Būtent žmonių santykiuose šis pareigos jausmas daryti ką nors kita, norint ką nors pasiekti ar išvengti, sukelia stresą.

 

 

Hipotonija. Hipotoniją skatina tokios emocijos kaip abejingumas, bejėgiškumas, liūdesys, priklausomybė, atstūmimas, nusivylimas, nuovargis, šaltumas ir nepilnavertiškumo jausmas.

Trumpai apie kiekvieną iš minėtų jausmų.

 

Abejingumas.  Abejingumas gali turėti daug priežasčių. Galbūt viskas, kas vyksta, mūsų neveikia, mums nuobodu, liekame viskam šalti. Neretai tai gali reikšti, kad aplinkai neabejingas žmogus pasinėręs į kokios nors problemos sprendimą (suvokia tai ar ne), o visa kita jam atrodo nesvarbu.

 

Bejėgiškumas.  Šį jausmą dažnai lydi visiška tuštuma. Apima toks silpnumo jausmas, kad viskas negali eiti taip, kaip norėtume, tuo pačiu išsenka motyvacija, išsenka siekiai. Tai dažnai yra nemotyvuojančio tikslo išsikėlimas. Įsitikinimai pakeičia širdies troškimus.

 

Liūdesys. Liūdesio jausmą sukelia daugybė priežasčių. Šį jausmą gali sukelti ne tik mylimo žmogaus netektis, bet ir nusivylimas, bejėgiškumas, nesėkmės. Visos šios situacijos pasižymi jų suvokimo rimtumu. Jaučiasi kažkas blogo, kuriam negalima atsispirti. Jis pagrįstas vertinimu ir aukos būsena.

 

Priklausomybė. Priklausomybės jausmas dažnai kyla iš vienatvės baimės. Manoma, kad vienas negali susitvarkyti. Tai matyti tiek materialinių poreikių lygmenyje, tiek krizės laikotarpiais. Daugelis nesuvokia visų problemų masto, tik jausdami, kad jiems reikia kito žmogaus ir be jo negali išsiversti.

 

Atmetimas. Susvetimėjimo nuo kitų jausmas visada yra atsiskyrimo nuo savęs rezultatas. Tikėjimas, kad esi nevertas meilės, kad privalai pasikeisti, turi įtakos kiekvienai smulkmenai gyvenimo. Susidaro daugybė situacijų, kai žmogus kenčia nuo kitų atstūmimo, o tai turėtų pasiteisinti nepilnavertiškumo jausmui. Laikui bėgant dauguma žmonių, kenčiančių nuo susvetimėjimo, pasitraukia į save, atsitraukia nuo visų ir vengia naujų ar net bet kokių kontaktų su kitais žmonėmis.

 

Nusivylimas. Nedrąsus jausmas beveik visada lydi nepasitikėjimą savimi. Silpnas pasitikėjimas gyvenimu ir aplinkybėmis savo ruožtu rodo nepasitikėjimą savimi. Gyvenime tai natūraliai veda į nesėkmę. To pasekmė – nusivylimas, jei ne visame kame pripažįstamas kūrybinis vaidmuo.

 

Nuovargis. Šis jausmas gali būti ne tik fizinis. Kartais reikalas apsiriboja psichiniu nuovargiu, o kūnas tik atspindi šią būseną. Tai rodo sotumą ir poreikį keistis. Per daug mūsų energijos suvartojama tose srityse, kurios neturi nieko bendra su mūsų tikrais troškimais. Jei užsiimsime patenkinti pastarąjį, pajusime energijos antplūdį.

 

Šaltumas. Daugeliui sunku apibūdinti šį jausmą. Tai abejingumo, gyvenimo džiaugsmo praradimo mišinys. bejėgiškumas ir liūdesys. Šaltumo atsiradimą dažniausiai lydi daugybė nusivylimų. Santykiuose tarp žmonių šis jausmas dažnai išsivysto, kai yra nenoras kištis. Tuo pačiu jie nieko neįsileidžia, atsiriboja.

 

Nepilnavertiškumo jausmas. Daugelis žmonių nešiojasi šį jausmą savyje, išreikšdami jį daugiau ar mažiau stipriai. Išraiškos intensyvumas priklauso nuo laiko. Savo tikėjimą savo nepilnavertiškumu įrodome įvairiose gyvenimo situacijose, kai patiriame nesėkmių, nepasiteisina mūsų lūkesčiai ar iškyla mums akivaizdžiai nepalankūs palyginimai su kitais žmonėmis.

 

Šis straipsnis parengtas pagal Kurto Tepperweino knygą “Nuo tavęs susirgsiu”.

Straipsnio autorė Maritė Šilaitis